Kiekvienas žmogus nori būti reikalingas, jaustis mylimas, suprastas. Romantiniai santykiai dažniausiai egzistuoja pačioje pradžioje. Pirmieji pasimatymai, apsikabinimai, abipusis susižavėjimas, švelnumas...
Kaip reikia bendrauti, išmokstama iš tėvų, bendraamžių, net pasakų. Dažnai įsivaizduojama, koks turi būti partneris. Santykių pradžioje įprastai pažadinama mums labai patinkanti pusė – džiaugsminga, aistringa ir laiminga. Vėliau santykiai gali sužadinti tai, kas visai nepatrauklu: pyktį, impulsyvumą, nepasitikėjimą. Naivu tikėtis, kad kiekviena akimirka bus pilna meilės ir džiaugsmo. Priežasčių, kodėl vieni santykius kuria sėkmingai, o kiti neranda sau tinkamos antrosios pusės, yra įvairių. Vienus kamuoja išsiskyrimo baimė, menkavertiškumas, kiti nerimauja, jog bus išduoti, išnaudojami, kontroliuojami.
Recepto, kaip rasti sau skirtą žmogų, nėra. Vienintelis kelias – bandymai ir drąsa rizikuoti, atsiverti pokyčiams. Privalu suvokti, jog meilė gali atnešti ne tik džiaugsmą, bet ir nusivylimų, išbandymų. Kuo atotrūkis tarp to, kas esame, ir to, kuo norėtume būti, mažesnis, tuo santykiai laimingesni. Užmezgus ryšį ne visuomet lydi laimė. Į tai reaguojama skirtingai. Vieni ir toliau gyvena kartu, vienijami bendros veiklos, finansinių įsipareigojimų, vaikų, vienišumo baimės ar kitų priežasčių. Kai kurie nerimauja, kad išsiskyrus nepavyks sukurti kitų santykių arba jie bus dar nesėkmingesni. Kiti kaip tik pernelyg negalvoja ir skuba nutraukti netenkinantį ryšį.
Apsispręsti sunku, nes nėra teisingo atsakymo. Niekas negali garantuoti, ar šiandien tinkamas sprendimas bus toks pats ir rytoj. Apskritai santykiai ne tik kažką duoda, bet ir priverčia kažko atsisakyti. Tai laisvės kaina. Įdomu, kad žmogų nelaisvą daro nenoras mokėti už savo laisvę. Jeigu santykio su kitu ieškome kaip išsigelbėjimo nuo liūdesio, bejėgiškumo, vienišumo baimės, tuomet antrajai pusei permetame labai daug atsakomybės už savo laimę. Visuomet reikia prisiminti, kad santykius kuria ir už juos atsakingi du žmonės, o jiems nutraukti užtenka ir vieno.